Background: Regular physical activity helps in independent living, prevention of chronic health problems and quality of life in the elderly. The aim of the study is to determinewhether physical fitness is associated with multiple dimensions of well-being in the community dwelling elderly.
Materials and methods: A community-based cross-sectional study was undertaken to assess the physical fitness and perceived wellness in 400 elderly (≥65 years) subjects. The Senior Fitness Test (SFT) for assessing functional/physical fitness and Perceived Wellness Survey (PWS) were used to assess their well-being. Bivariate correlation analysis was used for individual testsand multiple linear regressions were used to analyze relationship of wellness composite score with physical fitness test.
Results: 284men and 116 women (mean ages 69.80±3.82 and67.25±2.57 years, respectively) were assessed for physical fitness tests and perceived wellness.'Arm-curl' and 'chair-sit' testsshowedlinear decrease in strength with increasing age. In 'back-scratch' and 'chair-sit and reach' tests lower limb flexibility was better than upper limb in all except the 65-69 year sub-group. Maximum time to perform the '8-feet up-and-go' test increased progressively with age, whereas '2-minute step' test showed a linear decrease in mean score with advancing age. Wellness composite score (14.54±2.31) inmaleswas maximum in the 75-79 year age-group, while in females it (15.26±2.29) was maximum in the 70-74 year age-group. Correlation analysis of physical fitness test with perception of wellness (composite score) showed significant association of 'arm-curl' test (p=0.012), 'back-scratch' test (p=0.0002), '8-feet up-and-go' test (p=0.005), '2-minute step' test (p=0.005) with the composite wellness score in the male participants, whereas in the females such significance was observed only in the '2 minute step' test (p=0.007) with the wellness score.
Conclusion: Screening of physical fitness and wellness are important measures in assessing wellness of community dwelling elderly, and in predicting theiroverall state of well-being, including age-specific comparison of fitness performance and wellness score.
Įvadas: Reguliari fizinė veikla padeda pagyvenusiems žmonėms gyventi savarankiškai, yra prevencinė lėtinių sveikatos problemų priemonė ir užtikrina jų gyvenimo kokybę. Šio tyrimo tikslas – nustatyti, ar bendruomenėje gyvenančių pagyvenusių žmonių fizinis tvirtumas gali būti siejamas su daugeliu gerovės dimensijų.
Medžiaga ir metodai: Atliktu bendruomenės narių skerspjūvio tyrimu siekta įvertinti 400 pagyvenusių tiriamųjų (≥65 metai) fizinį tvirtumą ir subjektyviai suvokiamą savijautą. Senjorų fizinio tvirtumo testu (SFT) įvertinta tiriamųjų funkcinė ir fizinė būklė, o subjektyviai suvokiamos gerovės apklausa (PWS) buvo pasitelkta įvertinti jų gerovę. Atlikus bivariacinės koreliacijos tyrimą buvo įvertinti konkretūs tyrimai, o daugialypė linijinė regresija naudota sudėtinio gerovės balo sąsajai su fizinio tvirtumo testo rezultatais ištirti.
Rezultatai: Tyrime dalyvavo 284 vyrai ir 116 moterų (vidutinis vyrų amžius 69,80±3,82 metų, moterų – 67,25±2,57 metų). Atliktas tiriamųjų fizinės gerovės testas ir išsiaiškinta jų subjektyviai suvokiama savijauta. Rankos lenkimo testas (kai sėdint reikia kuo daugiau kartų pakelti svarmenį lenkiant ranką) ir sėdėjimo kėdėje testas atskleidė linijinį fizinio stiprumo mažėjimą didėjant amžiui. Nugaros pasikasymo bei sėdėjimo kėdėje ir galūnių pasiekimo testai leido nustatyti, kad visų tyrimo dalyvių, išskyrus 65–69 metų grupę, apatinių galūnių lankstumas yra geresnis nei viršutinių galūnių. Maksimalus laikas atliekant testą „2 m 40 cm: atsistoju ir nueinu“ progresyviai didėjo su amžiumi, o „žingsnių per dvi minutes“ testas atskleidė linijinį vidurkio mažėjimą augant amžiaus vertei. Sudėtinis fizinio tvirtumo rezultatas (14,54±2,31) vyrų buvo geriausias 75–79 metų amžiaus grupės, o moterų šis rezultatas geriausias (15,26±2,29) 70–74 metų amžiaus grupės. Fizinio tvirtumo testo ir subjektyviai suvokiamos savijautos testo koreliacinė analizė (sudėtinis balas) parodė, kad vyrų sudėtinė gerovės vertė reikšmingai susijusi su rankos lenkimo testu (p = 0,012), nugaros kasymosi testu (p = 0,0002), „2 m 40 cm: atsistoju ir nueinu“ testu (p = 0,005) bei žingsnių per dvi minutes testu (p = 0,005), o moterų reikšminga sąsaja nustatyta tik subjektyviai suvokiamos gerovės ir žingsnių per dvi minutes testo (p = 0,007).
Išvada: Fizinio tvirtumo ir gerovės vertinimo testai yra svarbūs vertinant pagyvenusių žmonių bendruomenę ir nustatant jų bendrąjį gerovės lygmenį, įskaitant tarpusavio palyginimą siejant fizinės gerovės lygmenį tam tikru amžiaus tarpsniu ir subjektyviai suvokiamos gerovės rezultatą.
Keywords: Community dwelling elderly; Perceived well-being; Physical fitness.
Copyright © 2022 Prasanta Kumar Bhattacharya, Kuldeep Deka, Bhupen Barman, Md Jamil. Published by Vilnius University Press.