Background: When conducting a forensic examination of burnt bodies, it is important to determine whether the victim was exposed to fire while alive or after death. The differential diagnosis between antemortem and postmortem burning is difficult and often cannot be made based on information obtained solely from the autopsy. The aim of the study is to review current literature on this topic and present clinical cases that illustrate how challenging the determination of vitality during the fire and manner of death can be.
Materials and methods: We present four cases of burnt homicide victims, illustrating the complexity of forensic determination of the cause of death in the fire and the importance of differential diagnosis of antemortem and postmortem exposure to flames.
Results: In the forensic assessment autopsy is a fundamental to determine the cause of death. When death is related to fire, particular findings during autopsy can help to suspect that the victim was alive. One of the main antemortem signs is the deposition of soot in the respiratory tract. Another important test is the toxicological analysis, which determines the level of carboxyhaemoglobin in the blood: a concentration of more than 50% indicates that the person died in the fire.
Conclusions: Forensic examination of burnt bodies requires a comprehensive and detailed assessment of all available data. The autopsy, together with additional diagnostic forensic methods, including histological examination, toxicological analysis and postmortem computed tomography, allows the exact cause of death to be determined.
Įvadas: Atliekant apdegusių kūnų teismo medicininę ekspertizę, svarbu nustatyti, nukentėjusysis buvo veikiamas aukštos temperatūros ir atviros liepsnos būdamas gyvas ar po mirties. Diferencinė priešmirtinio ir pomirtinio aukštos temperatūros poveikio diagnostika yra sudėtinga ir kartais remiantis vien tik autopsijos duomenimis negali būti vertinama. Mūsų tyrimo tikslas buvo apžvelgti naujausią literatūrą šia tema ir pateikti klinikinių atvejų, kurie iliustruoja, kiek sudėtinga gali būti nustatyti apdegusių kūnų mirties priežastį.
Medžiaga ir metodai: Pateikiame keturių sudegintų žmogžudysčių aukų atvejus, iliustruojančius, koks sudėtingas gali būti teismo medicininis mirties priežasties nustatymas, kai yra aukštos temperatūros ir atviros liepsnos poveikis, bei kokia svarbi diferencinė priešmirtinio ir pomirtinio aukštos temperatūros poveikio diagnostika.
Rezultatai: Atliekant mirusiųjų teismo medicininį tyrimą, autopsija yra esminė dalis norint nustatyti mirties priežastį. Kai mirtis yra susijusi su aukštos temperatūros poveikiu, autopsijos metu konkretūs radiniai gali nurodyti, kad auka buvo gyva, kai kūnas buvo veikiamas aukštos temperatūros ar atviros liepsnos. Vienas iš priešmirtinių požymių – suodžiai kvėpavimo takuose. Kitas svarbus tyrimas – toksikologinis, kurio metu nustatomas karboksihemoglobino kiekis kraujyje: jo koncentracija, didesnė nei 50 proc., rodo, kad asmuo mirė gaisro metu.
Išvada: Atliekant apdegusių kūnų teismo medicininę ekspertizę, reikia atlikti kompleksinį ir detalų visų turimų duomenų vertinimą. Atlikta autopsija su papildomais diagnostiniais teismo medicininiais tyrimo metodais, įskaitant histologinį tyrimą, toksikologinę analizę, pomirtinę kompiuterinę tomografiją, leidžia nustatyti tikslią mirties priežastį.
Keywords: antemortem burning; burned bodies; forensic science; homicide; postmortem burning.
Copyright © 2023 Gabrielė Žiūkaitė, Marta Jasaitė, Sigitas Chmieliauskas, Diana Vasiljevaitė, Sigitas Laima, Dalius Banionis, Jurgita Stasiūnienė. Published by Vilnius University Press.